Pamplin Media Group – Taip, aš myliu gyvūnus… Ne, aš nenoriu daugiau augintinių

CENTRAL OREGONIAN - Jason Chaney

Aš perėjau iš to vaiko, kuris norėjo turėti kiekvieną gyvūną, kurį radau, į tėtį, kuris kovoja, kad apribotų mūsų namuose gyvenančių pūkuotų būtybių skaičių.

Akimirką įsivaizduokite, kad ateiviai aplanko Žemę iš toli, toli esančios galaktikos. Kai jie pirmą kartą atvyksta, jie mato, kaip vyras vedžioja savo šunį. Tada tas šuo užtrunka, daro tai, ką daro šunys (doo), o tada vyras nusilenkia jo pasiimti ir sudėti į maišą išmesti. Kas, jūsų nuomone, tie ateiviai, yra atsakingas?

Gyvūnų nuosavybė yra beveik universalus dalykas, kuris mus visus sieja. Daugelis žmonių turi bent vieną gyvūną, kurį prižiūri ir laiko savo namuose arba šalia jų – šunis, kates, žuvis, paukščius, arklius, vištas, kiaules ir kt. Visos šios gyvenimo pareigos nuo darbo iki vaikų auklėjimo iki kasdienių reikalų, o mes pasirenkame prižiūrėti gyvūną ar du… ar tris, keturis, ar…

Mano namuose šiuo metu gyvena mūsų keturių žmonių šeima, dar du šunys, dvi katės, dvi jūrų kiaulytės ir žuvis. Kai kuriems iš jūsų tai gali nepadaryti įspūdžio, o kitiems gali kilti klausimas, kaip aš išlaikau sveiką protą. Nes matote, aš tikiu, kad mes visi turime tai, ką aš mėgstu vadinti naminių gyvūnėlių slenksčiu – kiek gyvūnų galite pasirūpinti, kad neprarastumėte pinigų ar proto?

Vaikystėje turėjau labai aukštą augintinio slenkstį. Niekada nesutikau gyvūno, kuriam nereikėtų gyventi mano nuosavybėje. Dažnai turėdavome porą šunų, bet tai nesutrukdė man norėti kiekvieno sutikto šuniuko. Kai kaimynystėje klajojo benamiai kačiukai, aš ir mano broliai ir seserys labai norėjome suteikti jiems pastogę. Turėjome žiurkėnų, papūgų ir kačiukų. Sugaudėme varles, driežus ir gyvates ir laikėme lauko akvariumuose – lauke, nes taip pasakė mūsų tėvai, o ne todėl, kad tai buvo mūsų idėja. Vieną kartą iš lizdo iškrito kai kurie raudonukės kūdikiai, o kitą kartą mano tėvai žinojo, kad jie sėdėjo garaže esančiame batų dėžės lizde ir bandėme sugalvoti, kaip juos pamaitinti. Buvau net pakankamai drąsus (pakankamai kvailas?) sugauti skruzdėles ir įmesti jas į purvo indelį – „nemokamas skruzdžių ūkis! Mano tėvams tokia idėja patiko.

Tačiau kažkur tarp vaikystės ir tėvystės man kažkas atsitiko. Tas vaikas, kuris pasakė „taip“ kiekvienam augintiniui, tapo tėvu, turinčiu veto teisę bet kuriam svarstomam augintiniui – ir aš daug naudoju tą veto teisę, nepaisant to, ką siūlo mūsų dabartinis augintinis. Galiu turėti septynis gyvūnus po savo stogu (apie tai aš žinau), bet jei mano žmona ir vaikai turėtų savo valią, šis skaičius gali padvigubėti arba patrigubėti.

Ne tai, kad nemyliu gyvūnų. Vis dar manau, kad šuniukai yra mieli, kad kačiukai yra žavingi ir kad graužikams įdomu žiūrėti savo mažuose graužikų ratuose. Žinau, kokią besąlyginę meilę ir komfortą gali suteikti augintinis – „Aš nesu šaltaširdis robotas, kad garsiai verkčiau! Bet… Aš taip pat turiu pakankamai gyvenimiškos patirties (naminių gyvūnėlių patirties), kad žinočiau, jog šuniukai kramto ne tuos dalykus, šlapinasi ne tuos dalykus ir palieka bombas, kurios nepriklauso ant kilimo. Katės gimdo kraiko dėžes ir jų unikalius, um… kvapus. Ir jūs turite juos pamaitinti, nuvežti pas veterinarą ir sugalvoti, ką su jais daryti, kai išvažiuosite iš miesto. Apibendrinant, jie turi daug darbo.

Tai nebūtų toks didelis dalykas, jei galėčiau pasitikėti savo vaikų pažadais, kai jie meldžiasi dėl naujo gyvūno. „Išvalysime kraiko dėžę“, – sako jie. “Mes nušveičiame šunų išmatas”. “Mes galime juos pamaitinti. Jums nereikia dėl to jaudintis.”

Sužinojau, kad šie pigūs pažadai galioja tik kelias dienas nuo to momento, kai gyvūnas bus parvežtas namo. Kaip tik kitą dieną išvaliau kraiko dėžę, tada perėjau prie kieme esančių šunų bombų. Šie darbai buvo įterpti į du kačių ir šunų šėrimus po ir pripildžius jūrų kiaulyčių maisto dubenėlius. Jei ateiviai stebėjo, jie žino, kas NĖRA atsakingas.

Jei aš būčiau vienas iš tų ateivių, susimąsčiau, kas paskatino mus iš pradžių laikyti gyvūnus namuose. Mes taip sunkiai dirbame, kad mūsų namai būtų švarūs, o jie pilni turto, kurio nenorėtume sugadinti. Taip, katės ir šunys ir net kai kurios kiaulių ir ožkų rūšys buvo prijaukintos tiek, kad gali gyventi žmogaus namuose ir visiškai jų nesunaikinti iš vidaus. Tačiau pagal Smithsonian straipsnį, kurį neseniai perskaičiau, prireikė kelių tūkstančių metų, kad pasiektume šį tašką. Aš išvaliau pakankamai netvarkos ir pakeičiau pakankamai sugadintų namų apyvokos prekių, kad žinočiau, kad dar keli tūkstančiai metų prijaukinimo tikriausiai reikalingi, kol jaučiuosi patogiai parsinešęs namo kitą Fluffy ar Roverį. Galbūt dar tūkstantmečius tobulinant prijaukinimą šunys ir katės naudotųsi tualetu. Galbūt jie galėtų patys užpildyti savo maisto dubenėlius. Po velnių, kol mes tai darome, kodėl gi jų neišmokius retkarčiais išvalyti namus?

Taip gali nutikti, bet, deja, nebūsiu šalia, kad pamatyčiau, jei taip nutiks. Taigi, noriu to ar ne, aš ir toliau retkarčiais pasiduosiu savo gyvūnus mylinčios žmonos ir vaikų prašymams. Pastaruoju metu jie tikisi naujo šuniuko. Tikriausiai jie pasieks savo norą.

Galbūt kada nors išvešiu tą šuniuką pasivaikščioti, pasiruošęs pakeliui susikrauti visus lašus. Jei žiūrite, p. Ateiviai, prašau, neteisk per griežtai.


Jūs tikitės, kad būsime informuoti, o mes tikimės, kad finansuosite mūsų pastangas. Kokybiška vietinė žurnalistika reikalauja laiko ir pinigų. Prašome palaikyti mus, kad apsaugotume bendruomenės žurnalistikos ateitį.

.

Leave a Comment

Your email address will not be published.